Kai norisi to, kas tikra

Meisteris ir Margarita | 10.06.2010

Su Birute ŠINKŪNIENE susipažinau salone „Jaukūs namai“. Ji sakosi čia užsukanti dažnai, mat gyvenime mėgsta visa, kas tikra. Kalbant apie namus, tai medis, linas, žemės spalvų paletė, šviesa, jaukumas ir ramybė, kurioje viena darnia nata skamba šeimos dabartis ir prosenelių tradicijos.

Dabartis ir tradicijos

Kaune, ramiame Vytėnų mikrorajone, Birutės Šinkūnienės šeima gyvena jau devynerius metus. „Tiek tos šeimos, – juokiasi moteris. – Likome dviese su vyru, vaikai suaugę, turi savo namus. Abu esame medikai. Darbas įtemptas, sunkus, todėl labai norėjosi ramybės. O kokia ji gali būti Šilainių daugiabutyje?.. Mintis apie nedidelį, patogų namelį nuošalioje ir jaukioje miesto dalyje visada kirbėjo mano galvoje.“
Birutė atvirauja, jog jos vyras – realistas, į daug ką žiūri labai atsargiai, o ji romantikė, mėgstanti rizikuoti. Matyt, šis moters charakterio bruožas ir neleido nurimti: pradžioje šeima nusipirko žemės sklypą, nes namui pinigų nepakako. Sutuoktiniai ilgai ieškojo nedidelio namelio, kuriam įsigyti su tėvų, draugų, giminių pagalba galėjo skirti daugiausia 100 tūkst. Lt. Galiausiai juos pačius susirado statybos bendrovė ir priimtinomis sąlygomis pasiūlė būsto projektą, o jį įgyvendinti pažadėjo per 3–4 mėn. „Prašė tik vieno: kad retsykiais leistumėme apžiūrėti namą potencialiems bendrovės klientams“, – prisimena Birutė ir priduria, kad analogiškų namų kvartalas vėliau iškilo vienoje Raudondvario gatvių.
100 kv. m vieno aukšto namas su garažu, keturiais kambariais, virtuve, erdvia drabužine, prieškambariu ir dviem sanitariniais mazgais iškilo per 6 mėn. Šeimininkams tiko toks patalpų išdėstymas, o spalvas, apdailos medžiagas rinko kartu su gera savo šeimos bičiule architekte Virginija Rimkiene. „Daugelis originalių ir praktiškų sumanymų šiuose namuose priklauso jai“, – sako Birutė.
Iš mažo prieangio patenkame į erdvę ir labai šviesią patalpą – kaip ir daugelyje šiuolaikinės statybos namų, taip ir šiuose prieškambaris sujungtas su valgomuoju ir svetaine.
Sutuoktiniai yra klasikos šalininkai ir mano, kad ryškios spalvos interjerui nelabai dera, nuo jų greitai pavargstama, o ir keisti jas pagal nuotaiką sunku: norint gyvumo, aktyvumo verčiau žaisti akcentais, smulkmenomis, kurias visada galima paslėpti, perstatyti, be vargo ir išlaidų pakeisti. Būtent todėl visos šių namų kertės švelnios pieno, dramblio kaulo spalvos, kuri kontrastuoja su natūralia medienos šiluma.

Čia daug tikro medžio: ąžuolo plokščių grindys, valgomasis stalas, ąžuolinės kėdės, svetainę su valgomuoju nuo kitos erdvės skiriančios kolonos (ant vienos iš jų anksčiau kabėjo pagal V. Rimkienės idėją padarytas skydas su įstiklintomis angomis, jose Birutė laikė įvairias šeimos nuotraukas), architektės pasiūlyta moderni svetainės sekcija, ir dar vienas jos sumanymas – piramide aukštyn kylančias lubas į bendrą interjerą įjungiančios medinės sijos.
„Seniau jas vadino „balkiais“, – šypsosi moteris. Ji prisipažįsta, jog kruopščiai puoselėja savo protėvių atminimą, nes tai dalis jos pačios, galbūt todėl taip artima. „Negalėjau atsisakyti juos menančių daiktų – būčiau tartum išbraukusi dalį savo praeities, o kartu norėjosi gyventi šiuolaikiškai. Todėl savaip pabandėme sujungti dabartį ir tradicijas. Stengiamės, kad mūsų namuose būtų jauku ne tik patiems, bet ir svečiams“, – sako Birutė Šinkūnienė.

Lino žavesys

Šeimininkė svečius sodina prie didelio, balkšva oda trauktomis kėdėmis apstatyto stalo, kurį dengia... jos mamytės tremtyje siuvinėta natūralios spalvos lino staltiesė. Tiesa, ji kiek pasikeitusi, mat po šešiasdešimties metų jai jau reikėjo nedidelio „kosmetinio remonto“, kurį ir atliko salono „Jaukūs namai“ auksarankės. Staltiesę kartu ir padidino, kad tiktų valgomojo stalui. Panaši, spalvingomis šilko našlaitėmis siuvinėta staltiesėlė, taip pat mielas mamos rankdarbis, dengia ir mažą svetainės stalelį, prie kurio turėdama laisvo laiko su mezginiu įsitaiso ir pati namo šeimininkė.


„Ilgai sukau galvą, kokias
užuolaidas pritaikyti, kad nesujauktų darnaus patalpos stiliaus. Norėjosi „tikrų“, o ne sintetikos ar roletų. Tame pačiame salone radau tinklą primenančias, balkšvos spalvos lino užuolaidas, ant kurių moterys išsiuvinėjo pulką bitučių. Lininės užuolaidos – unikalios! Jos kabo jau trejus metus, nekeičia spalvos, nors visą dieną spigina saulė, nesugeria dulkių, neužstoja šviesos, o iš lauko pusės pro jas nieko nesimato“, – džiaugiasi pirkiniu moteris ir planuoja kitam kambariui įsigyti dar vienas.
Kiti trys kambariai nėra dideli, o baldų juose tiek, kad būtų patogu gyventi. Viename vyras įsirengė darbo kabinetą, kitame anksčiau buvo įsikūrusi duktė, dabar jame apgyvendinami retsykiais seneliams paliekami anūkai. Į akis krinta lubas siekiančios lentynos, kuriose išrikiuota šimtai knygų – tai šeimos biblioteka. Trečiajame kambaryje – sutuoktinių miegamasis: šeimininkės nerta lovatiese uždengta dvigulė lova, archaiška, raižiniais puošta vyro senelio drabužių spinta, tuos pačius laikus menanti kėdė, o prie sienos priglaustas nuo svetainės kolonos nukabintas skydas su įrėmintomis šeimos nuotraukomis. „Kas rytą pasižiūriu į jas, prisimenu visus ir taip gera, šilta pasidaro, tarytum jie man linki sėkmingos dienos“, – šypsosi Birutė Šinkūnienė.
Moteris sako, jog kėdės prie stalo virtuvėje yra močiutės palikimas, jos darytos dar prieš karą, o ant svetainės sekcijos besipuikuojančių kanklių užrašas byloja: „Padaryta 1932 m.“ – jomis mėgo kankliuoti jos krikšto tėtis, šalia dar vienas senovinis instrumentas – krikšto mamos vyro bandonija. Ne, ji pati dabar jau jokiais instrumentais negroja, tačiau vyras skambina pianinu ir dažnai į rankas paima akordeoną.

Savaitgaliais – į pirtį!


Žmona išduoda dar vieną sutuoktinio silpnybę – pirtį, kurioje kaitinasi kiekvieną savaitgalį. Tiesa, pradžioje jos nebuvo, tačiau statant namą būsimųjų šeimininkų pageidavimu buvo pratęstas stogas už garažo. Sodo pusėje atsiradusioje nišoje paprašė bičiulės architektės suprojektuoti nedidelę pirtelę.

Pasirodė, jog čia vietos pakako nedideliam poilsio kambariui, dušui ir pačiai pirtelei. Birutė demonstruoja savo vyro sumanymus: vielos tinklu apsuktas ir akmenimis apibertas kaitinimo vamzdis, ištraukiamos apatinės gultų lentynėlės – kai žmonių mažai, atsiranda daugiau vietos, ir originalus, bet vertas nusižiūrėti sumanymas, šeimininkų pramintas „kibiro efektu“: pirties patalpos aikštelės lubose įtaisytas platus vamzdis, pro kurį ant galvos pasipila visas kibiras šalto vandens.

Didelių namų statyti neverta

Patekti į pirtį galima tik iš sodo pro stiklines svetainės duris. Sodas – toks pat erdvus kaip ir namai: jame nėra ilgų daržo lysvių, margaspalvių gėlynų, itin kruopščios priežiūros reikalaujančių vaismedžių. Nors šeimininkė tikina, kad čia jos laukia dar daug darbų, akis džiugina išpuoselėta žalia veja ir nedidelis iš įvairių spygliuočių sukomponuotas alpinariumas.
„Didžiausias darbas – pjauti žolę, tenka vyrui. Gydytojo profesija reikalauja daug laiko ir jėgų, tad namams prižiūrėti negaliu skirti tiek, kiek norėtųsi. Būtent todėl nelaikome jokio gyvo padaro. Vienintelė atgaiva širdžiai po darbų – 500 l talpos akvariumas: žuvytės neverkia, kad jų šeimininkai namuose būna retai! – juokiasi Birutė. – Ir ankstesniuose namuose turėjome akvariumą, tik gerokai mažesnį, o čia jį pastatyti kilo mintis svarstant, kuo užpildyti nišą, kolona įrėminus žemą sienelę valgomojo zonoje.“
Visą mūsų bendravimo laiką šeimininkės akys gyvybingai švytėjo, o maloni šypsena neišnyko iš jos veido. „Daiktai turi tarnauti žmogui, ne žmogus daiktams, todėl jais apkrauti namų neverta: ne tik laiką gaištame šluostydami dulkes, jie apsunkina, užtamsina interjerą, – sako Birutė Šinkūnienė. – Puiku, jei daiktas bus ne tik gražus, bet ir funkcionalus! Iš savo patirties galiu patarti: nereikia užsimoti statyti didelių namų – laikas bėga, vaikai užauga ir kuria savuosius. Dideli namai lieka tušti, juk kiek dviem žmonėms reikia? Beje, nepamirškime ir ekonominės, praktiškos pusės.“